Pasidalinsiu istorija, nuo dienos, kai pasidariau nėštumo testą - iki dienos, kai atsidūriau gimdymo palatoje :)
Jau kelias dienas keistai jaučiausi: labai mieguista (kas man nebūdinga), o ir krūtinė tokia sunki ir skaudanti. Paskaičiavusi dienas pasigedau mėnesiniu. Susiradau užsilikusį nėštumo testą, kurio galiojimo laikas jau ėjo į pabaigą, bet nei tų dviejų minučių testui neprireikė - rezultatas buvo aiškus po vos kelių sekundžių. Netekus žado netrukus išvažiavau nusipirkti rimtesnio testo, bet ir jo rezultatas buvo teigiamas :)
Pirmą kartą mažylį pamačiau pilvelyje, kai jam buvo 15 savaičių. Nors tuomet nelabai jutau - Kristupas buvo labai judrus ir aš su nuostaba ir ašarom akyse stebėjau jį ekrane. Antra echoskopija buvo 22 nėštumo savaitę - tuomet ir paaiškėjo, kad laukiuosi berniuko :)
Ateinančias savaites po truputį augo mano berniukas, spardėsi pilvuke ir rėmėsi į mano šonkauliukus (ypač po dešine puse). Kai jau buvau gerokai virš 30 savaičių nėščia, dėl tepliojimo mane parai laiko paguldė į ligoninę, bet paaiškėjo, kad tepliojo dėl patinusio dešiniojo inksto (dėl to man dabar paskirta pakartoninė inkstu echoskopija gegužės mėnesiui). Iki tol jokių nėštukiškų nusiskundimų neturėjau.
Maždaug 36 nėštumo savaitę man pasidarė sunkiau vaikščioti - mažylis pasiruošė gimimo pozicijai ir įsitaisė galva žemyn. Kartais užspausdavo nervus tai tekdavo šlubuoti einant ir stabtelt pertraukėlėms :) Taip pat pastebėjau, kad kaip tik tomis savaitėmis pas mane pasirodė ir priešpienis. Kristupo gimimo pradėjau laukti su nekantrumu, nes paskutinės dvi savaitės buvo ypač varginančios.
Taip sulaukiau kovo mėnesio. Kai kovo 10 diena pasirodė gleiviu kamštis - labai apsidžiaugiau, kad jei ir ne 11 diena (kovo 11 diena buvo terminas gimdyti), bet jau greitai turėčiau pasimatyti su savo mažyliu :)
Atėjo ilgai lauktoji kovo 11-toji. Nuostabi šilta ir saulėta pavasario diena. Ryte vėl pastebėjau gleives ir mintyse tikėjaus, kad tai tikrai nėštumo pabaigos ženklas. Kadangi diena buvo ypatingai kviečianti pasivaikščioti, pasiėmusi savo pinčeriukę Pixie išvažiavau pasivaikščioti prie vandenyno. Parke praleidom daugiau nei pora valandų, todėl pavargusi namuose priguliau poguliuko.
Iš miegų pabudau tik apie 9val. vakaro ir iš karto pasijaučiau ne kaip. Pamaniau, kad tiesiog išsekau po pasivaikščiojimo, nes nugara paskaudeno atsikėlus. Priguliau dar pusvalandžiui, bet skausmas nepraėjo. Toks rakinantis nugarą ir pilvo apačią skausmas, besitęsiantis 30-45 sekundes ir besikartojantis kas lygiai 10 minučių Pradėjau galvoti, kad tai tik "braxton" (netikri) sąrėmiai ir toliau leidau vakara kaip yprastai.
Nuėjus miegoti nakčiai sąrėmiai nenustojo. Buvau atsikėlus pavaikščioti po kambarius ir paskui vėl nuėjau prigulti, tačiau neiškentus skausmo po poros valandų nuėjau į duša ir sulaukusi 9val. ryto (kovo 12d.) paskambinau savo sveikatos draudimo kompanijos akušerėms patarimo. Įvertinusios mano situaciją jos pasiūlė skambinti į ligoninę.
Taip 12val. dienos aš jau buvau ligoninėje ir laukiau tiek progreso, tiek lovos, nes gimdymo skyrius kaip tyčia buvo pilnas. Juokavom, kad matyt gražus oras ir pasivaikščiojimai gryname ore paskatino būsimas mamytes :) Taip prabuvau registraturoje iki 4val. po pietu. Tik vėliau mane paguldė į viena iš gimdymo palatų, kad patikrintų mažylio širdutės plakimą ir sąrėmius. Jokio progreso nebuvo, todėl man buvo pasiūlyta vonia palengvinti sarėmiams. Visgi vonia juos ne pagreitino, o sulėtino (sąrėmiai buvo dabar kas 15 minučių), todėl apie 7val. vakaro buvau išsiusta namo pailsėti.
Namuose apie 9val. vakaro nuejau prigulti, bet nesugebejau užmigti, nes po kurio laiko man sąrėmiai vėl suimdavo kas 10 minučių. Šį kartą manau man buvo ir panikos priepuoliai, nes sąrėmiai jautėsi kas 5 minutės, vos sugebėjau kontroliuoti kvėpavima ir negalėjau nustygti vietoje iš skausmo. Vos po 1val. ryto (kovo 13d.) nutariau, kad gana ir vėl išsiruošiau į ligoninę. Pakeliui sąrėmiai jautėsi tik kas 10 minučių, kaip ir ankščiau, bet man jau jų buvo gana ir namo grįžti be Kristupo nebenorėjau.
Kaip minėjau, ligoninė tą naktį buvo kaip niekad perkrauta, todėl man pasisekė ir iš karto gavau gultis į gimdyklą :) Apie valandą buvau vėl nuolat stebima prie kompiuterio, bet sąrėmiai nedažnėjo, o gimdos kaklelis vis dar buvo tik 1cm. Daktarai nutarė, kad manęs ilgiau nekankins ir nutarė nuleisti vandenis. Tas įvyko apie 3val. ryto ir tuomet jie man leido rinktis nuskausminamuosius. Žinoma, norėjau epidūro! :)
Epidūras buvo labai protingas sprendimas. Jokio skausmo, nors sąrėmiai ir buvo pastebimi ant pilvuko. Kadangi jokio progreso vis dar nebuvo ir gimda nesiplėtė - man buvo pastatyta lašelinė su skysčiais ir su skatinamaisiais. Buvau prijungta krūvos laidelių :) Bet jaučiausi kaip naujas žmogus ir, žinoma, po tiek laiko kenčiant skausmus, pagaliau džiaugiausi galėdama nusnausti. Kol miegojau, buvau nuolatos prižiūrima seselių.
Pagaliau ryte mano gimdos kaklelis buvo išsiplėtęs jau 8cm. Daktarai nusprendė vėl man "padėti" ir pastatė dar viena lašelinę su skatinamaisiais - kad padažnintų sąrėmius. Pagaliau už kelių valandų jau buvau visais 10cm pasiruošusi :) Apie 1.30val. po pietų man papildė epiduro lašelinės maišelį ir 1.45val. po pietų jau liepė gimdyti. Taip Kristupas išvydo šį pasaulį 2.25val. po pietų :)
Mano mažasis vyrukas buvo nuostabus! Kol aš juo grožėjausi ir mylavau, jam buvo nukirpta virkštelė. Net nepajaučiau kaip man į šlaunį buvo suleisti vaistai, padedantys išgimdyti placentą. Buvau labai laiminga, kad visas gimdymas praėjo sklandžiai ir be jokios epiziotomijos. Ypač todėl, kad mažylis gimė žiūrėdamas į mane (nes pilvelyje jis buvo nugara į nugarą). Daktarai apžiūrėję atrado tik kelis mažus vidinius trūkius, bet jie buvo greitai sutvarkyti.
Tokia buvo ta mano "kelionė į pasimatymą" su Kristupu :) Ji man buvo ypatinga ir žodžiais negaliu nusakyti to jausmo, kai tampi mama. Atsiprašau, jei per daug išsiplėčiau su pasakojimu - stengiausi trumpai :)
